Pėdos mirties zonoje

Ne kiekvienas gali būti rašytoju, bet liudininku gali būti kiekvienas, kuris matė, girdėjo, pergyveno tai, ką nori paliudyti. Tos minties vedama, ėmiausi rašyti atsiminimus iš savo pragyventų ilgų metų sovietinėje vergijoje. Patekus į laisvąjį pasaulį , jaučiu ir pareigą kalbėti už pavergtą lietuvių tautos dalį, taip pat ir už kitus, kenčiančius sovietinę priespaudą. Tebūnie šios knygos eilutės dar vienas laisvės šauksmas už nutildytuosius, kurie patys negali kalbėti.

    Šioje knygoje taktai yra tikri. Stengiausi nenutolti nuo tikrovės, duoti faktus chronologine tvarka ir tokioje šviesoje, kaip buvo patirti. Nedaug netikslumų bus laiko ir vietos atžvilgiu. Kai ką sunku tiksliai beprisiminti po daugelio metų, tačiau tai nekeičia turinio. Daug ką tenka nutylėti, nors ir prisimenu, arba pakeisti saugumo sumetimais, ypač kalbant apie kitus, kurie dar gyvi.

    Gal kas pasiges geografinių duomenų, ypač iš Sibiro. Jie kaliniams buvo neprieinami. Pažymėtina, kad Sibiran išvežtųjų buvo dvi rūšys: tremtiniai ir kaliniai. Tremtiniams geografinės žinios buvo prieinamesnės, nes jie galėjo laisvai vaikščioti po apylinkę. Kaliniai būna aklinai uždaryti; be palydovų-kareivių negali išeiti nė pro vartus.

Ši knyga pradėta rašyti 1966 m., baigta — 1971 m. Sunku naujam, nežinomam autoriui rasti leidėją, užtat knygos išleidimas nusitęsė iki šių metų.